tyčiopirdis

tyčiópirdis, -ė smob. (1) K, KGr113, BzBkVII37, K.Būg, NdŽ, KŽ; Sln vlg.: Kurs tyčiomis perda, tas tyčiópirdis J. Aš vysiu tą šelmį tyčiópirdį Sch149. Vienas pusbernis, prasidaręs pirties duris, susiperdęs; tuoj visos laumės ėmusios didžiu balsu rėkti: – Tyčiopirdi stipinvyri, tyčiopirdi stipinvyri! BsMtII195.